verguvė

vergùvė sf. (2) BŽ193,282, NdŽ, DŽ¹, verguvė̃ (3^b) J.Jabl(Mrj); Rtr 1. LsB354, KŽ žr. vergovė 2: Rymėnams paėmus savo valdžion M[ažosios] Azijos tautas ir jų daugybes kovose nužudžius, likusieji imta pardavinėti verguvėn LTIII129(Bs). Prūsai, neįstengdami jiems (kryžeiviams) atsispirti, pasidavė į jų verguvę rš. Per ilgus verguvės metus išnyko senoviškos giesmės, raudos, pasakos senovės A1884,51. Jie (protėviai) tik verguvės baidėsi V.Krėv. Tasai žmogus prisipažino, jogei buvo pabėgęs iš verguvės Tat. ^ Tai žmogus kartais jaučiasi lyg po prievarta veikęs, lyg neįstengęs savo valią vykinti, lyg jis būtų verguvėj Vd. Geriau laisvėj alkti, negu verguvėj lėbauti KrvP. 2. ŠT121 žr. vergovė 3: Tame dvare dar tebėra verguvė̃, t. y. baudžiuva J. Atsiradusi verguvė davusi pradžią įvairiems luomams A.Sm. Engė caras, šiaip taip vos verguvės nusikratėm, dabar naują mums ant galvų traukia! A.Rūt. Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė Vaižg. Šituos kubilus mūs tėvukų tėvukai atsinešė iš verguvė̃s Alk.